ROMUALDAS OZOLAS: Antroji Lietuvos Respublika – jau istorija

Galimybės

Jeigu juridiniai aktai mūsų sąmonei turi kokią nors reikšmę, tai nepripažinti, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos juridinis statusas yra kitoks, nei 1990 m. kovo 11-ąją postuluotasis, yra neįmanoma.

1992 m. spalio 25 d. referendumu patvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnis skelbia: “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”. 2 straipsnis sukonkretina: “Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso Tautai”. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Parlamento priimtame akte “Dėl nepriklausomos valstybės atstatymo” pasakyta dar konkrečiau: “Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija”.

2003 m. liepos 18 d. Europos vadovų tarybos pirmininkui Romoje pateiktos “Sutarties dėl Konstitucijos Europai” 1 dalies 6 straipsnis sako: “Sąjunga turi teisinį subjektiškumą”, t. y., yra kita valstybė. 10 straipsnio, vadinamo “Europos teisė”, 1 punktas nurodo: “Konstitucija ir teisės aktai, kuriuos priima Sąjungos institucijos, naudodamosi jai suteiktais įgaliojimais, turi viršenybę valstybių narių teisės aktų atžvilgiu”.

Iš to, kas čia pasakyta, seka vienintelė juridiniu požiūriu teisinga išvada: 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Respublika, arba Antroji Respublika – jau istorijos faktas. Kalbėdami apie Lietuvą po 2004 m. gegužės 1 dienos, mes kalbame apie Lietuvos Respubliką Europos Sąjungoje, kurios teisės aktai turi viršenybę prieš Lietuvos teisę, todėl nuolat kartojama tezė, jog valstybė, kurioje gyvename, tebėra Kovo 11-osios valstybė, yra melas, kurį turime pripažinti, jeigu norime praskaidrinti protą ir susiorientuoti, kas su mumis daroma ir ką patys turime daryti.

Melą pripažinti labai sunku. Mums, atrodo, netgi miela jo nepripažinti: jeigu “didžiąją pertvarką”, vadinamą ir “didžiąja sumaištimi”, Vakarų pasaulis pradeda tik XX a. pabaigoje, M.Tečer (M.Thatcher) ir R. Reiganui (R.Reagan) įstatymais atleidus įmones nuo atsakomybės teritorijai, kurioje jos veikia, ir tai tampa globalizacija vadinamu kapitalo viršteritoriniu įsisiautėjimu, tai mums visapusiška viršteritorinė maišatis prasideda su Jogailos nutekėjimu Krokuvon, tęsiasi per Liublino uniją, 1791 metų gegužės 3-iosios konstituciją, XIX amžiaus sukilimus, kol galų gale Didysis Vilniaus seimas pasako, o Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16-ąją juridiškai postuluoja atstatanti valstybę, “atskirtą nuo visų buvusių valstybinių ryšių su kitomis tautomis”. Tiktai šita formuluotė įgalina lietuvius pagaliau susivokti, kas jie yra ir kur jie yra pasaulyje, sukurti ir du dešimtmečius atlaikyti visų kaimynų dantimis tąsomą valstybę, o paskui – ištverti pusę amžiaus trukusią okupaciją. Mūsoji valstybė – Antroji Respublika – buvo galima todėl, kad buvo Pirmoji – 1918-1940 metų – Respublika, išugdžiusi kartą žmonių, kurie su Pirmąja Respublika širdy perėjo okupaciją ir, sulaukę momento, pasinaudojo galimybėmis buvusią nepriklausomą valstybę atkurti. Kokios priemonės buvo panaudotos? Niekam ne paslaptis: juridinės. Juridinės visų pirma ir juridinės galų gale. Juridiškumas nei savivokoje, nei politikoje, tuo labiau – pasaulinėje politikoje – joks burbulas. Tai kaip atsitiko, kad mes, buvę tokie juridiškai raštingi, preciziški ir galingi, vis dar tebekalbame apie Antrąją Respubliką, kuri iš tiesų baigėsi 2004 metų gegužės 1-ąją, gyvavusi 14 metų ir 2,5 mėnesio?

Realybė

“Kompanija priklauso į ją investuojantiems žmonėms, o ne jos darbuotojams, tiekėjams ar vietovės, kurioje ji įsikūrusi, darbuotojams”, – taip šiuolaikinę įmonę apibrėžė Albertas Dunlapas (Albert Dunlap), vienas iš globalizacijos teoretikų. Tikslesnį ir įžūlesnį, prilygstantį Makiavelio (N.Machiavelli) ar Stalino formuluotėms, mūsų šiandienės padėties juridinį apibūdinimą vargu įmanoma rasti. Nes nuo socialinės atsakomybės išlaisvinta įmonė (korporacija), iš pradžių buvusi naujosios ekonomikos pamatu, tapo ir šiandienybės juridikos ištaka – normomis, kurios griovė ne tik socialines struktūras, kultūras, bet ir valstybes. Naomi Klein, puikios knygos “Šoko doktrina” autorė, su deramu sarkazmu rašo, kad kompanijos, kaip naujosios juridikos indoktrinatorės, dėka laisvė ir klestėjimas sužibo taip skaisčiai, kad ėmė griūti diktatūros – nuo Manilos iki Berlyno, o Maskvos “blogio imperijos” žmonės, puolę į F.Hajeko (F.Hayek) ir Miltono Frydmano (Milton Friedman) idėjų glėbį, kapitalizman patraukė net Kinijos komunistus. Tai reiškė, kad globaliosios rinkos skersvėjams nebeliko jokių kliūčių.

Atkūrę valstybę, skaistaus kapitalizmo spindesio mes nepajutome, priešingai, mus draskė iš Rytų – blokada, iš Vakarų – “šokas be terapijos”, kurio lietuviškasis variantas dar tebelaukia savo aprašymo ir pasekmių įvertinimo. Herojai yra žinomi. Planavę visai kitokią gerovės valstybę, mes tarėmės kurią ją, ir pagrįstai, ir nepagrįstai kaltindami vieni kitus, nors vargu ar kas dorai nutuokė, kad visa tai tėra gabalėlis pasaulinio proceso, kuris gali būti vadinamas ir išstruktūrinimu, ir įvairiais kitais vardais, tačiau iš esmės buvo socialinių sistemų demontažas ieškant greitų ir didelių pelnų. Pas mus visą Antrosios Respublikos laikotarpį jis vadintas reformomis, o remtas turto išvalstybinimu, monopolizavimu ir valdžios privatizavimu. Didžiausias globalizacinio kapitalizmo mokytojas M.Frydmanas, uraganui sugriovus Naująjį Orleaną, pasiūlė ne atkurti mokyklų tinklą, o duoti žmonėms “švietimo čekius”, kad galėtų panaudoti privačiose mokymo įstaigose, kurių tikslas – pelnas. Svarbu, kad reforma būtų ilgalaikė. Tokia, kaip mūsų švietimo ir aukštojo mokslo – perduodanti vaikus savivaldybėms ir kas už jų, o studentus – bankams, per juos siurbiantiems ir valstybę.

Jose, tose mūsų nesibaigiančiose reformose, visiškai atitinkančiose globalizacinio kapitalo interesus, išsikvėpė visi mūsų “dainuojančios revoliucijos” idealai, ir visuomenė iš tautos tapo viena su kita kovojančiomis grupuotėmis. Tuos, kurie dar bandė susivokti, liberalizacijų be ribų teoretikai, remiami visokio plauko pasaulio ekspertų ir konsultantų, dorojo ir morališkai, ir fiziškai, kol žmonės netekdavo orientacijos ir erdvėje, ir laike. Liberalizmo pamokas išgyvenom su kaupu. Ir tebesimokom. Priešingu atveju ką čia dar galėtų veikti Laisvosios rinkos institutas, nusitaikęs ir į valstybės miškus, arba Lygių galimybių institutas, už lyčių degradavimą reikalaujantis privilegijų ir lengvatų?

Šiandien jau galima pasakyti, kodėl buvo sabotuotas nacionalinės visavertės valiutos įvedimas, ilgą laiką leidžiant viename katile plaktis rusiškam rubliui, amerikoniškam doleriui ir lietuviškam talonui: šioje mikstūroje virė didžiuliai asmeniniai pelnai ir valdžios laiminamos bei palaikomos įmonės, formavusios naują – korporatyvizuotą ir monopolizuotą Lietuvos peizažą, sau naudingais kanalais ir pylimais pakoreguojamą kiekvienos naujos valdžios.

Šiandien jau taip pat galima pasakyti, kodėl nebuvo įvykdyta nei vadinamoji dekagėbizacija, nei desovietizacija, kodėl pasitenkinta tik parodomaisiais procesais – visuomenę suskaldžius į patriotus ir komunistus buvo galima separuoti tinkamus iš abiejų pusių žmones privatizuotam Lietuvos valdymui ir tokiam valdžių nutolinimui nuo tautos, kuriam visiškai tiktų Dunlapo pateiktas apibrėžimas: valstybės akcijos – ne jūsų akcijos, todėl mūsų reikalas, kur mes eisime ieškoti pelno.

Ir nuėjome. Nebeturėjome kur kitur eiti: buvome nudrengti. Nuėjome, kur siūlė kokias nors paramas. Tam tikram metui. Už išskerstas karves. Nedirbamus laukus. Supjaustytus laivus.

Zygmuntas Baumanas (Zyg-munt Bauman), iš Lenkijos kilęs ir Londone reziduojantis sociologas, su panieka aprašo pokomunistinę erdvę. “Čia buvo pilna keistų veikėjų. Buvo negirdėtų etninių mažumų, buvo senų ir naujų valstybių, besiveržiančių iš federacinių narvų, į kuriuos jas prieš jų valią buvo uždariusi dabar jau nebeegzistuojanti komunistinė supervalstybė, tačiau besiveržiančių tik tam, kad atgautąją sprendimų priėmimo laisvę panaudotų politinei, ekonominei ir karinei nepriklausomybei ištirpdyti Europos rinkoje ar NATO sąjungoje”.
Tai – tiesiogiai apie mus. Gerai, kad bent paaiškina, kodėl mes pasidarėme tokie apgailėtini! “Karinis, ekonominis bei kultūrinis valstybės – kiekvienos valstybės autarkiškumas, tiksliau, jos sugebėjimas pačiai išsilaikyti liovėsi būti gyvybinga siekiamybė. Norėdamos išsaugoti pajėgumą, palaikyti įstatymą ir tvarką, valstybės turėjo siekti sąjungos ir savanoriškai atsisakyti vis didesnės savojo suvereniteto riekės”.

Palikimas

Šiandien mes – Europos Sąjungos valstybė. Valstybė narė.

Jeigu pripažintume šį faktą visa jo apimtimi ir reikšme – kaip naują Lietuvos valstybės juridinį statusą, mes kitaip – autentiškiau suvoktume Lietuvos subjektiškumą ir savo galias.

Kokia po dvigubos – ir rytietiškosios, ir vakarietiškosios – pertvarkos Lietuvos, kaip pasaulyje veikti galinčio subjekto, materialioji galia?

Populiacijos netektis artėja prie milijono. Valstybės skola šiemet sieks 37 mlrd. litų. Neturime nė vieno nacionalinio nuo užsienio kapitalo nepriklausomo banko. Net auksas išvežtas į užsienį. Rengiamasi atsisakyti lito. Valstybės turto – liekanos. Lietuvoje šeimininkauja (tiksliau – savavaliauja) užsienio kapitalistai, tokie kaip prancūzų šilumininkai, danų kiaulininkai ir lenkų naftininkai. Prarastas svarbiausias elektros energijos šaltinis – Ignalinos atominė. Pensijos – mažiausios Europoje, “Sodra” – bankroto situacijoje, o privačius pensijų fondus valdo Skandinavijos bankai. Ir t. t. Apie kultūrą, visų, taigi ir ekonominių, kūrybinių galių ištaką, čia nekalbu.

Jeigu pripažintume naują Lietuvos juridinį statusą, turėtume teisę aiškiai žinoti, ką pagal suvereniteto apribojimo laipsnį į Europos Sąjungos įmonę mūsų valdžia įnešė ir ką turim gauti – tautos savivokai ir savitaigai tai neišvengiamai būtina. Kur jūs tokius sąvadus žmonių kalba surašytus galite rasti?

Nerasite. Nes to jums žinoti ir nedera. Ne jūs esate ES kompanijos akcininkai – akcininkai yra mūsų valdžios, kurias mes išrenkame tam, kad jos mūsų nepaisytų, o mūsų europarlamentarai, karališkai apmokami už tai, kad tuščiai virpina orą tai Briuselyje, tai Strasbūre, nesikištų į Europos Komisijos direktyvas Lietuvos erdvės ir teritorijos efektyvesnio eksploatavimo klausimais bei padėtų veržti diržus pensininkams, ligoniams, studentams, vaikams – mums nežinia iš kokių resursų finansuotis paliktoms humanitarikos sritims.

Ar galime turėti vilties, kad mūsų padėtis Europos Sąjungoje kada nors pasikeis?

Europos Sąjunga yra ne tik “dviejų greičių”, bet ir “dviejų lygių” – turtingųjų šalių ir neturtingųjų šalių – sąjunga bei turtingųjų žmonių prieš turtinguosius (vieni vadinami sėkmingaisiais, kiti – nesėkmingaisiais) sudaryta sąjunga. Liaupsės dabartinei Lietuvos Vyriausybei, atimančiai lėšas iš socia-linei rūpybai ir kultūrai skiriamų jau ir iki tol drakoniškai menkų asignavimų, rodo elitų tarptautinės sąjungos principinį priešiškumą ir abejingumą bendruomeninės paramos reikalaujantiems žmonėms. Pasiteisinimas vienas: nesubalansuotas nacionalinis biudžetas gali pakenkti euro funkcionalumui.

Šiokios tokios vilties teikia bendra kapitalizmo sistemos krizė, parodžiusi spekuliacinio kapitalizmo ribas (vadinamųjų finansinių burbulų sproginėjimas) ir vis garsesni balsai apie valstybių reguliuojamojo vaidmens atgaivinimą. Tačiau kol įmonė nebus juridiškai pririšta prie vietovės, kol jos tikslas tebebus kuo greitesnis ir kuo didesnis pelnas, o sociumų dalia – įmonės palikta tarša ir šiukšlės šiai išsidanginus, kur pigesnė darbo jėga, – padėtis esmingiau nesikeis.

Padėtis pasikeis nebent su Europos Sąjungos pabaiga. Atrodo, Viešpats ir vėl skyrė mums ištverti totalitarinę žiemą. Tačiau iki naujojo lemiamo momento turime išgyventi. Ir išgyventi ne kaip emig-rantai net savo tėvynėje, o kaip čia, Lietuvoje, gyventi ir savo bendrabūvio problemas spręsti norinti ir sugebanti tauta, bent jau bendruomenė. Su ribotu suverenitetu, negailestingai drengiama, bet dar nepasiduodanti. Bent jau ne visuotinai norinti pasiduoti.

Tad kol dar galime kalbėti viešai, turime sutarti, kad, nepaisant visų lygių valdžių pastangų mus parduoti, išduoti ar net vienokiais ar kitokiais būdais mus likviduoti, turime rasti, kaip: atkurti konstitucinį valstybės nuosavybės institutą, garantuojant į valstybės apsaugą nuo bankroto; sukurti nacio-nalinį investicinį ar kitą panašų banką, leidžiantį vykdyti lokalinę pinigų politiką; sukurti pridėtinę vertę duodančių prekių gamybą, garantuojančią minimalią valstybės piliečių socialinę apsaugą; garantuoti realų pragyvenimo lygį atitinkančias socialines išmokas; apsaugoti lietuvių kalbą, raštą ir visą kultūrą; atkurti švietimo dvasinę paskirtį; remti vaikus auginančias ir ugdančias motinas; atkurti nacionalinei gynybai tinkamą kariuomenę; sutelkti politinį potencialą, galintį konsoliduoti visuomenės veiksmus į nacijos išsilaikymą riboto suvereniteto sąlygomis.

Tai nepaprastai sunkūs, didelių darbų ir aukų reikalaujantys uždaviniai. Tačiau visa tai turi tikslą – išsilaisvinimą iš bet kokių iliuzijų, dvasinį subrendimą ir grįžimą namo – Lietuvon būtine to sugrįžimo prasme. Nacionalinė valstybė su tauta, visapusiškai atakinga už jai patikėtos Žemės gabalo gyvybingumą, yra ne tik mūsų pačių susitvarkymo, bet ir senkančių resursų pasaulio sutvarkymo raktas.

Kad tas procesas tikrai prasidėtų, pirma, turime atsisakyti melo apie savo laisvę ir nepriklausomybę, nes ir laisve, ir nepriklausomybe mes naudojamės ne pagal savo, o pagal anoniminių superkapitalistų valdomos laisvosios rinkos mums primestus tikslus ir būdus.

Antra, už tokį klaikų nepriklausomybės praradimą turime nustoti kaltinę save kaip tautą: esama pardavikų, išdavikų ir masės abejingų viskam, išskyrus savo juslių patenkinimą, tačiau tauta kaip visuma turi didžiulį energijos potencialą ir gali nuversti kalnus.

Niekada neužmirškime: tauta, kad ir nedidelė, gali būti didi.

ROMUALDAS OZOLAS: Antroji Lietuvos Respublika – jau istorija. ( 2010 m.)

Palikti komentarą

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Be informed!

Sign up for newsletter