R, Ozolo laiškelis tuščiagalviams parašytas 2012 metais

Tai ką, broliai lietuviai, vėl rengiamės smūgiuoti į valstybės pamatus ir užleisti eilinį cunamį ant Lietuvos pilietybės? Daužykit, plaukit – vieną gražią dieną pamatai grius.

Tik nekalbėkit tada apie savo meilę Tėvynei, Lietuvai, apie patriotizmą, nostalgiją ir visa kita iš tos operos. Geriau sakykit tiesiai: svarbiausia mums laisvė („gyvenu kur noriu, kur man geriau“), seksas („vedžiau kinę – nuostabu; ištekėjau už meksikiečio – esu laiminga“), pinigai („aš čia uždirbu triskart daugiau negu Lietuvoj“). Visa kita – priedai. Tarp kurių visai praverčia ir lietuviškas pasas. Ne pilietybė, o pasas, kol dar pasauly yra kokios nors valstybių ribos. Atsiprašau tų, kuriems kurios nors iš trejybės dalių nereikia, bet neatsiprašau nė vieno, kuriam „dvigubos pilietybės“ reikia: jiems reikia ne pilietybės, o paso.

Priminsiu: teisė kyla ne iš laisvės, o iš atsakomybės ir įsipareigojimo. Pažiūrėjau vieną kitą pastarojo meto TV laidą, perskaičiau keletą publikacijų, ir nori nenori atgijo Atkurtosios Lietuvos pirmojo finansų ministro R.Sikorskio (Romualdo, ne Radoslavo) žodžiai: veršių tauta. Neturiu lenkiško kraujo, negalėčiau taip paniekinamai apie savus kalbėti netgi tuo atveju, jeigu staiga pamatyčiau tris milijonus veršių. Greičiau ieškočiau to burtažodžio, kuris juos vėl į lietuvius atverstų. Tačiau tai, ką girdžiu ir skaitau, yra taip baisu, tarsi bylotų žmonės be galvų: jose – tuštumos. Nes argi galima kalbėti apie pilietybę, jeigu mintyse nėra to, kas turi būti atskaitos taškas, kas svarbiausia: nėra valstybės. Kitų tautų sukurtos valstybės pasitaiko, lietuvių sukurtos Lietuvos tuose bylojimuose nėra. Valstybė – mūsų visų kūrinys, ir mes visi kartu už ją atsakom.

Valstybė – skirtingai nuo meno kūrinio – apskritai yra visų pirma atsakomybė, netgi grynoji atsakomybė, nes ji susideda iš mūsų įsipareigojimų vienas kitam ir veikia tiek, kiek tų įsipareigojimų laikomės. Jeigu kas išvažiuojat, jūs atsisakot tų įsipareigojimų laikytis, ar suprantate tai? Kodėl mes, čia likę, jų turim laikytis ir už save, ir už jus? Nešti tą įsipareigojimų naštą su mažesnėmis jėgomis, jūsų, pabėgusiųjų, dar ir vadinami kvailiais? Tegul mes ir kvailiai, ir praėjusių amžių liekanos, bet kodėl tąsyk siekiate naudotis mūsų, tų kvailių, išlaikomos ir atlaikomos valstybės vardu? Už ką? Už tuos pinigus, kuriuos atsiunčiate savo giminei? Kuo čia dėta Lietuvos valstybė? Nebent blogoms valdžioms pretenzijas galėtumėt reikšti, bet ne valstybei. Išvažiuoti buvo jūsų apsisprendimas, nes čia ne taip greitai uždirbsi tai, ką jums gali mokėti iš kolonijų porą amžių turtus siurbusios Europos senbuvės. O kad be jūsų mums bus sunkiau tramdyti savas valdžias ir priversti jas sparčiau kurti bendrąjį gėrį ir visiems normalų pragyvenimą, tai kas jums, gudručiams, darbo, tegul tuo užsiima devyniolikto amžiaus patriotizmo supratimu tebesivadovaujantys runkeliai!

Ir baikit pagaliau kliegti, kad Lietuvos pilietybę iš jūsų kažkas atima. Tai jūs atsisakot Lietuvos pilietybės! Tai antras baisus, kur kas baisesnis už pirmąjį, jūsų, šitaip darančiųjų, apsisprendimas. Lietuva jūsų neatsisako ir tada, kai jūs ją išduodat, prisiekdami kitai valstybei. Ieško ir ieškos, kaip jus susigrąžinti. Tačiau kartoju: apsispręsdami prisiekti kitai valstybei jūs juridiškai išduodate savo valstybę – Lietuvos valstybę. Juridinis neraštingumas (kokia gi čia išdavystė – juk širdy lieku lietuvis! – sako beveik visi) nėra to jūsų žingsnio pateisinimas. Kodėl tąsyk Lietuva turėtų siūlyti jums savo pasą? Kaip pakišą? Kaip vilties bilietą, kad jūs kada nors sugrįšit? Negrįšit.

Lietuvos Respublikos pasas kaip antrosios pilietybės liudijimas yra naudingas ir socialiai, ir kaip saviapgaulės būdas, kad mažiau graužtų sąžinė ir švelniau kankintų nostalgija. Nors vargu ar daug kas iš tokių jausmų nesijuokiat. Kiton Europos Sąjungos valstybėn išvykusieji apie dvigubą pilietybę neturėtų kalbėti išvis, nes visi ES nacionalinių valstybių piliečiai turi antrą pilietybę – yra Europos Sąjungos piliečiai. Kalbėdami apie dvigubą pilietybę, jie kalba apie norą turėti trigubą pilietybę – ES, Lietuvos ir, tarkim, Britanijos ar Vokietijos. Tokios kalbos – jau visiškai nešvarūs žaidimai.

Nežinau, kodėl visų lygių Lietuvos valdžios pilietybės problemą bijo spręsti pagal realią situaciją, o ramsto tai vieną, tai kitą griūvančios mūsų pilietybės kampą. Laukia jūsų balsų, gilindamos mūsų demokratijos chaosą? Vardan ko? Kam? Sprendimas, kaip Lietuva galėtų neprarasti tų, kurie išvyko priversti pabėgti, bet norėtų sugrįžti, yra ir iš principo, ir konkrečiai – įvairiuose biurokratų stalčiuose dūla netgi įstatymų projektai, tereikia juos priimti. Žinoma, tektų rimtai padirbėti. Tačiau ne Konstituciją kaitaliojant, o ją vykdant.

Pirmas darbas turėtų būti padarytas tuščiąsias galvas išmokant pilietybę atskirti nuo tautybės. Lietuvos piliečiu gali būti kiekvienos pasaulio tautos žmogus, jei jis įvykdo įsipilietinimo Lietuvos Respublikoje reikalavimus. Lietuvos pilietybės atsisakantis, tačiau lietuviu su juridiniu savo tautybės paliudijimu norintis likti Lietuvos išeivis galėtų gauti ne Lietuvos piliečio, o Lietuvio pasą. Šis dokumentas galėtų būti ne tik moralinis jo lietuviškumo paliudijimas, bet ir juridinis pagrindas be jokių kliūčių per keletą dienų atkurti Lietuvos pilietybę, jeigu tu, išeivis, pasiryžai grįžti namo ir atsisakyti kitos šalies pilietybės. Visa tai galėtų būti sistemiškai apibrėžta ir garantuota konstituciniu įstatymu.

Ilgai užsienio valstybėse gyvenę žmonės ten užsitarnauja įvairių socialinių garantijų, kurių atsisakę tų šalių pilietybių netenka. Tai rimta problema, tačiau nėra neišsprendžiama ir ji. Yra šalių, garantuojančių socialinių išmokų perkėlimą. Jeigu nacionalinių pilietybių niokojimo teoretikai skelbia, kad teritorialumas apskritai nebetenka prasmės (tai absoliuti nesąmonė ir piktybinė demagogija), tai socialinių garantijų galiojimas tik toje valstybėje, kurioje jos užsitarnautos, yra tikras ir realus pasaulio neteisingumo įteisinimas: juk žmogus ir atvyko su savo gimtosios šalies į jį investuota išsilavinimo kaina, ir savo geriausius metus už pensiją atidavė jį priėmusiai valstybei, tad kodėl jis negalėtų savo viso gyvenimo uždarbio išsivežti, jei nori baigti gyvenimą savo gimtojoje šalyje?

Lietuva turėtų imtis tarpvalstybinės sutarties su JAV dėl reemigrantų socialinių išmokų perkėlimo teisės, o mūsų europarlamentarai tą normą padedant Europos Parlamentui turėtų įteisinti Europoje. Tai būtų bent šiokia tokia kompensacija už Lietuvos mokesčių mokėtojų apmokėtą emigrantų išsilavinimą.

Taigi viskas skaidru ir aišku, jei šiuos klausimus norėtume spręsti ne piktybiškai niokodami mūsų Konstituciją ir įstatymus, o užsibrėždami ilgalaikius uždavinius ir juos spręsdami taip, kad globalizmo ideologija netaptų nedidelių valstybių lėto naikinimo metodika, prie kurios skirtinas ir dvigubos pilietybės įteisinimo forsavimas. O kas viso to nesuprantat, gal tikrai nepraleiskit progos patylėti – ir jau pabėgę, ir čia dar gyvenantieji.

Valstybę gali kurti tik jai vienai prisiekę piliečiai. Tikrą valstybę, ne marionetinę. Tik vargu ar jums valstybės išvis reikia.

Palikti komentarą

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Be informed!

Sign up for newsletter